pielčius

×piẽlčius sm. (2) 1. Gž žr. pielčiai 2. 2. Pš, Bsg, Čk, Šd, Jsv, Lnkv dvišakas medis, ant kurio džiovinamas ištemptas kailis: Kailį ištempiau ant pielčiaus ir padėjau ant krosnies Šlv. Avies kailį užtempė ant piẽlčiaus ir padžiovė Kdn. Aviniuką nulupęs, kailį ant piẽlčiaus užtempk Btg.